Image 01

Ramybė vs. nerimas

birželio 18th, 2015 by Deelia

Jos gyvenimas prasidėjo paprastai ir vaikiškai. Kaip ir kiekvienas vaikas nelabai domėjosi realybe, nes nuosavos svajonės atrodė pačios mieliausios. Ir ne tik mieliausios – jos buvo didingos ir keliančios džiaugsmą bei šypseną. „Kai užaugsiu, būsiu tokia…“, „Kai užaugsiu, turėsiu tai…“, „Kai užaugsiu, gyvensiu šitaip…“. Ir visa tai mažos mergaitės akyse atrodė kaip begalinė laimė – be jokios abejonės, taip ir bus, kitaip būti negali.

Kai mergaitė augo ir vis labiau kreipė dėmesį į savo mintis – kaip jos veikia ir ką jos reiškia, kaip kiekviena mintis įgavusi žodžio pavidalą ir pasiekusi šalia esančio klausytojo ausį reaguoja su jo išsakyta mintimi, kaskart vis labiau nustebdavo – „o kodėl pas šitą tetą mintys ne tokios gražios, kaip pas mane?“, „O kodėl jai nepatinka mano laiminga pabaiga?“. Ir tada ji ėmė po truputį suvokti, kas yra liūdesys.

Mergaitei augant, liūdesys vis labiau norėdavo prasiveržti į jauną organizmą, surasdamas vis gilesnes ertmes. Bet iš esmės, nepaisant įvairių vidinių drebulių, ugnikalnių išsiveržimų ar net momentų, kai dangus maišydavosi su žeme, viskas visada baigdavosi gerai. Beveik visada. Blogis, parodydamas visą savo galybę užimdavo mergaitę tik tada, kai ji nueidavo ten, kur nebuvo jos vieta. Ten, kur nebuvo jos žmonių. Ten, kur žmonės, nors savaime nebūdavo blogi, bet skatindavo skleistis pačioms atšiauriausioms mergaitės savybėms. Ir tik tada, kai mergaitė suprasdavo, kad metas bėgti, viskas pamažu grįždavo į savo vėžes.

Buvimas ne savo vėžėse skatina kovoti dvi vidines būsenas, angelą ir velnią – ramybę ir nerimą. Kai nerimas, blogasis demonas, laiko  į ramybės kaklą prirėmęs labai gerai užaštrintą peilį, tuomet ir mergaitė ima jausti, kad nerimas ją po truputį nugali.  Kai prie nerimo prisijungia kiti demonai – nuovargis, pyktis ar dar balažin kokių formų blogiečiai, mergaitė pradeda suvokti, jog jau kuris laikas balansuoja ant bedugnės krašto. Mergaitė ima jausti įvairius šalutinius efektus, tokius kaip nuolatinį kaltės jausmą, o svarbiausia tai, kad yra baisiai nelaiminga. Jausti, jog visame kame yra priėjusi ribą ir neturi jokio stabilaus pagrindo jokioje gyvenimo srityje.

Sunkiausia tokiais atvejais yra prisiminti, kokia buvo pradžia – džiaugsminga, laiminga, pilnavertė bei ją pajausti. Išminčiai sako, kad mintys turi didelę galią. Tad kaip tas mintis nukreipti link to, nuo ko viskas ir prasidėjo – gaivių ir plačių svajonių, kuriančių beribį įkvėpimą ir troškimą skinti gyvenimo gėrybes?..

 

Linkiu niekada nemeluoti sau

gegužės 16th, 2015 by Deelia

Kol meluoji sau ir toks melas pakankamai gerai veikia, gali ištverti daug dalykų. Gali patikėti, kad mazochizmas tau iš tiesų atneša džiaugsmą. Tačiau sulaukus didesnio žemės drebėjimo, sujudinančio visus melo pamatus, savo nuostabai supranti, kad štai, jau kuris laikas nuo pat ryto iki vakaro mano kaklas yra apvyniotas pakaruoklio virve ir tik laiko klausimas, kas pastums taburetę. Tuo tarpu naktimis, kai melas užmiega kartu su tavimi, rankos pačios nejučiomis ima smaugti kaklą, o plaučiai, jau ne pirmą naktį, kaip uždususi žuvis mėgina gaudyti šviežią orą.

Gerai, kai ateina metas, kai supranti, kad meluodamas sau praradai daugiau ar mažiau laiko – gali ieškoti išeičių. Blogai – jei to nesupranti ir melavimo sau apžavams išnykus, lieka tik smaugiančios rankos arba pakaruoklio kilpa.

Blogai, kai nors ir supratus problemą nesimato išeičių. Dar blogiau, kai tokias išeitis horizonte matai, tačiau rankas ir kojas pakerta baimė rizikuoti. O RIZIKUOTI REIKIA. Visas gyvenimas yra rizika.

Man šiuo aspektu gelbėja suvokimas apie laiką – kuo anksčiau, tuo geriau. Juk niekada nežinom, kada mirsim. Ir jeigu mirtis ateitų anksti, nenorėčiau sėdėdama ant debesies sakyti, kad mano gyvenimas nuplaukė veltui, nes neturėjau drąsos rizikuoti. Virimas savo sultyse paverčia žmones piktomis ir nelaimingomis daržovėmis. Kam tokie žmonės įdomūs?

Grįžimas į pradžią

sausio 18th, 2015 by Deelia

Kai kadaise pasiskundžiau, jog nebegaliu rašyti, protingi žmonės man sakė – svarbu pradėti, tik nereikia savęs per daug prievartauti. „Teisybė!“ – Pagalvojo ji, ir toliau nieko nedarė. Vis tik, norint pradėti rašyti, reikia turėti materijos, iš kurios būtų galima lipdyti sakinius, pastraipas ir galiausiai – vientisus, savo skaitytoją galinčius pasiekti tekstus.

Pagaliau, paklausiusi protingų žmonių, į „pradžią“ nusprendžiau grįžti be prievartos. Būtent todėl šis įrašas – greičiausiai nieko ypatingo. Ne toks, kuris dailiai „susivalgytų“ prie rytinio kavos puodelio, ar toks, kuris būtų lyg pasaka ar lopšinė prieš miegą – žodžiai, liedamiesi popieriaus lape, tam tikra prasme yra panašūs į muziką.

Grįžti „į pradžią“ man reiškia grįžimą prie to, prie ko vedė instinktai nuo turbūt aštuonerių metų, kai be jokio paskatinimo imdavau kurti eilėraščius, jais užpildydavau ištisus sąsiuvinius, o vėliau, būdama dvylikos, savo kurtais mergaitiškais „romanais“ (kurių buvo bene 3-4 pilni sąsiuviniai), užpildydavau daugumos klasiokių galvas. Vėliau, jau būdama penkiolikos, savo įrašais tiesiog bombarduodavau tuomet labai populiarų banga.lt portalą. Neretai pastarieji būdavo beverčiai, tačiau pasitaikydavo ir tokių, kuriuos ir dabar nebūtų gėda skelbti viešai. Galbūt tą kažkada ir padarysiu.

Noras rašyti paskutiniais mokslų gimnazijoje metais, atvedė prie Vilniaus universiteto žurnalistikos mokyklos, skirtos pasiruošti stojamiesiems egzaminams. Tačiau ją palankiusi suvokiau, kad dėl savo jautrios natūros žurnaliste būti negalėčiau (sakau, lyg teisininkės darbui tokia natūra būtų idealiai tinkama).

Tinklaraščio pavadinimas „Rankraščiai nedega“ yra iš mano mylimo M. Bulgakovo kūrinio „Meistras ir Margarita“ pasiskolinta frazė. Rankraščiai, pilnačių upės, butaforiniai lietūs, drugeliai ant skraidančių kilimų – tai mano pasikartojantys motyvai. Ir savo stiliaus išsižadėti nežadu, kuris neretai net juodžiausiais momentais, yra optimistinis.

Žmogus, rašantis tekstus kitiems, negali būti veidmainis. Toks žmogus privalo apnuoginti savo sielą, nes kitaip nieko gero nebus – ne visi žmonės kvaili ir taip lengvai nepasimauna ant sukčių kabliuko. Stengsiuosi būti atvira, nors žinau, kad bus sunku. Greičiausiai dėl to visas rašymo procesas ir buvo sustojęs. Negalėjau būti atvira nei sau, nei kitiems. Tačiau dabar metas keistis.

Na, ir pirmai pradžiai, susipažinimui į atvirą erdvę paleidžiu įvairiais laikotarpiais rašytus tekstukus. Iki kol ateis naujos mintys ir temos.

 

„Jei kažkas tave kasdien pjausto peiliu, o tai tau nepatinka, nes nesi mazochistas, yra kelios išeitys: bėgti nuo pjaustytojo, susitaikyti ir sukandus dantis toliau kęsti pjaustymo ritualą, bandyti derėtis su pjaustytoju ir sakyti, kad tau nepatinka šis beprasmis skausmas. Jei situacija nesikeis, visada turi galimybę bėgti ir mintimis susprogdinti pjaustytoją iki pamatų – tam, kad net nekiltų pagunda grįžti atgal. Šiais laikais pasitaiko daug beprasmio kentėjimo ir neaišku, kodėl žmonės kai kada pasirenka tokį kelią. Gal manome, kad vėliau už tai bus atlyginta? Bet kodėl taip turėtų būti ? Juk tai beprasmis kentėjimas, vadinasi, atlygio čia negali būti. Daugelis mūsų nė iš tolo neprimena Jėzaus šventomis tiesomis įprasmintų kančių įkūnytojo. Tad verta kaskart pagalvoti – bėgti, susitaikyti ar keisti.“

 

„Įsivaizduok, kad stovi besisukančios karuselės vidury. Į karuselę karts nuo karto įlipa ir išlipa žmonės. Vieni jų pasilieka ilgiau – pasakoja tau savo istorijas, klauso tavųjų. Kiti tik persimeta su tavim keliais žodžiais kaip nuolatiniu karuselės naudotoju. Treti – apsisvaigina tavim, nori, kad karuselė suktųsi amžinai, bet paprastai ir jiems pasidaro bloga, todėl jie savo noru palieka šį atrakcioną. Na, arba pats juos nuspiri nuo platformos, nes pradedi justi, jog jeigu jie dar ilgėliau su tavimi pasisūpuos, pats subloguosi. Kai kurie žmonės būna tokie stiprūs ir traukiantys, kad nė per kur nenori, jog jų laikas čia baigtųsi. Deja, jie išeina, o tu lieki čia. Nes tai tavo karuselė, tavo būties elementas, o savęs pamesti negalima. Kartais džiaugiesi, kad tavo karuselėje nebelieka tam tikrų veikėjų. Nesvarbu kaip gražiai kalbėjusių, atrodžiusių ar net kokias gražias mintis ir ketinimus turėjusių. Nereikia apsikrauti nereikalingais žmonėmis – lygiai taip pat kaip daiktais. Gal ir netinka lyginti daiktus su žmonėmis, bet juk tai labai stipri paralelė, o jos reikalingos tam, kad išjudintų pamatus ir sugriautų tai, kas jau buvo atgyvenę, nereikalinga, netinkamos kokybės.  Lieka tik stipriausios ir verčiausios išlikti detalės.“

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos