Kol meluoji sau ir toks melas pakankamai gerai veikia, gali ištverti daug dalykų. Gali patikėti, kad mazochizmas tau iš tiesų atneša džiaugsmą. Tačiau sulaukus didesnio žemės drebėjimo, sujudinančio visus melo pamatus, savo nuostabai supranti, kad štai, jau kuris laikas nuo pat ryto iki vakaro mano kaklas yra apvyniotas pakaruoklio virve ir tik laiko klausimas, kas pastums taburetę. Tuo tarpu naktimis, kai melas užmiega kartu su tavimi, rankos pačios nejučiomis ima smaugti kaklą, o plaučiai, jau ne pirmą naktį, kaip uždususi žuvis mėgina gaudyti šviežią orą.
Gerai, kai ateina metas, kai supranti, kad meluodamas sau praradai daugiau ar mažiau laiko – gali ieškoti išeičių. Blogai – jei to nesupranti ir melavimo sau apžavams išnykus, lieka tik smaugiančios rankos arba pakaruoklio kilpa.
Blogai, kai nors ir supratus problemą nesimato išeičių. Dar blogiau, kai tokias išeitis horizonte matai, tačiau rankas ir kojas pakerta baimė rizikuoti. O RIZIKUOTI REIKIA. Visas gyvenimas yra rizika.
Man šiuo aspektu gelbėja suvokimas apie laiką – kuo anksčiau, tuo geriau. Juk niekada nežinom, kada mirsim. Ir jeigu mirtis ateitų anksti, nenorėčiau sėdėdama ant debesies sakyti, kad mano gyvenimas nuplaukė veltui, nes neturėjau drąsos rizikuoti. Virimas savo sultyse paverčia žmones piktomis ir nelaimingomis daržovėmis. Kam tokie žmonės įdomūs?