Kai kadaise pasiskundžiau, jog nebegaliu rašyti, protingi žmonės man sakė – svarbu pradėti, tik nereikia savęs per daug prievartauti. „Teisybė!“ – Pagalvojo ji, ir toliau nieko nedarė. Vis tik, norint pradėti rašyti, reikia turėti materijos, iš kurios būtų galima lipdyti sakinius, pastraipas ir galiausiai – vientisus, savo skaitytoją galinčius pasiekti tekstus.
Pagaliau, paklausiusi protingų žmonių, į „pradžią“ nusprendžiau grįžti be prievartos. Būtent todėl šis įrašas – greičiausiai nieko ypatingo. Ne toks, kuris dailiai „susivalgytų“ prie rytinio kavos puodelio, ar toks, kuris būtų lyg pasaka ar lopšinė prieš miegą – žodžiai, liedamiesi popieriaus lape, tam tikra prasme yra panašūs į muziką.
Grįžti „į pradžią“ man reiškia grįžimą prie to, prie ko vedė instinktai nuo turbūt aštuonerių metų, kai be jokio paskatinimo imdavau kurti eilėraščius, jais užpildydavau ištisus sąsiuvinius, o vėliau, būdama dvylikos, savo kurtais mergaitiškais „romanais“ (kurių buvo bene 3-4 pilni sąsiuviniai), užpildydavau daugumos klasiokių galvas. Vėliau, jau būdama penkiolikos, savo įrašais tiesiog bombarduodavau tuomet labai populiarų banga.lt portalą. Neretai pastarieji būdavo beverčiai, tačiau pasitaikydavo ir tokių, kuriuos ir dabar nebūtų gėda skelbti viešai. Galbūt tą kažkada ir padarysiu.
Noras rašyti paskutiniais mokslų gimnazijoje metais, atvedė prie Vilniaus universiteto žurnalistikos mokyklos, skirtos pasiruošti stojamiesiems egzaminams. Tačiau ją palankiusi suvokiau, kad dėl savo jautrios natūros žurnaliste būti negalėčiau (sakau, lyg teisininkės darbui tokia natūra būtų idealiai tinkama).
Tinklaraščio pavadinimas „Rankraščiai nedega“ yra iš mano mylimo M. Bulgakovo kūrinio „Meistras ir Margarita“ pasiskolinta frazė. Rankraščiai, pilnačių upės, butaforiniai lietūs, drugeliai ant skraidančių kilimų – tai mano pasikartojantys motyvai. Ir savo stiliaus išsižadėti nežadu, kuris neretai net juodžiausiais momentais, yra optimistinis.
Žmogus, rašantis tekstus kitiems, negali būti veidmainis. Toks žmogus privalo apnuoginti savo sielą, nes kitaip nieko gero nebus – ne visi žmonės kvaili ir taip lengvai nepasimauna ant sukčių kabliuko. Stengsiuosi būti atvira, nors žinau, kad bus sunku. Greičiausiai dėl to visas rašymo procesas ir buvo sustojęs. Negalėjau būti atvira nei sau, nei kitiems. Tačiau dabar metas keistis.
Na, ir pirmai pradžiai, susipažinimui į atvirą erdvę paleidžiu įvairiais laikotarpiais rašytus tekstukus. Iki kol ateis naujos mintys ir temos.
„Jei kažkas tave kasdien pjausto peiliu, o tai tau nepatinka, nes nesi mazochistas, yra kelios išeitys: bėgti nuo pjaustytojo, susitaikyti ir sukandus dantis toliau kęsti pjaustymo ritualą, bandyti derėtis su pjaustytoju ir sakyti, kad tau nepatinka šis beprasmis skausmas. Jei situacija nesikeis, visada turi galimybę bėgti ir mintimis susprogdinti pjaustytoją iki pamatų – tam, kad net nekiltų pagunda grįžti atgal. Šiais laikais pasitaiko daug beprasmio kentėjimo ir neaišku, kodėl žmonės kai kada pasirenka tokį kelią. Gal manome, kad vėliau už tai bus atlyginta? Bet kodėl taip turėtų būti ? Juk tai beprasmis kentėjimas, vadinasi, atlygio čia negali būti. Daugelis mūsų nė iš tolo neprimena Jėzaus šventomis tiesomis įprasmintų kančių įkūnytojo. Tad verta kaskart pagalvoti – bėgti, susitaikyti ar keisti.“
„Įsivaizduok, kad stovi besisukančios karuselės vidury. Į karuselę karts nuo karto įlipa ir išlipa žmonės. Vieni jų pasilieka ilgiau – pasakoja tau savo istorijas, klauso tavųjų. Kiti tik persimeta su tavim keliais žodžiais kaip nuolatiniu karuselės naudotoju. Treti – apsisvaigina tavim, nori, kad karuselė suktųsi amžinai, bet paprastai ir jiems pasidaro bloga, todėl jie savo noru palieka šį atrakcioną. Na, arba pats juos nuspiri nuo platformos, nes pradedi justi, jog jeigu jie dar ilgėliau su tavimi pasisūpuos, pats subloguosi. Kai kurie žmonės būna tokie stiprūs ir traukiantys, kad nė per kur nenori, jog jų laikas čia baigtųsi. Deja, jie išeina, o tu lieki čia. Nes tai tavo karuselė, tavo būties elementas, o savęs pamesti negalima. Kartais džiaugiesi, kad tavo karuselėje nebelieka tam tikrų veikėjų. Nesvarbu kaip gražiai kalbėjusių, atrodžiusių ar net kokias gražias mintis ir ketinimus turėjusių. Nereikia apsikrauti nereikalingais žmonėmis – lygiai taip pat kaip daiktais. Gal ir netinka lyginti daiktus su žmonėmis, bet juk tai labai stipri paralelė, o jos reikalingos tam, kad išjudintų pamatus ir sugriautų tai, kas jau buvo atgyvenę, nereikalinga, netinkamos kokybės. Lieka tik stipriausios ir verčiausios išlikti detalės.“