Jos gyvenimas prasidėjo paprastai ir vaikiškai. Kaip ir kiekvienas vaikas nelabai domėjosi realybe, nes nuosavos svajonės atrodė pačios mieliausios. Ir ne tik mieliausios – jos buvo didingos ir keliančios džiaugsmą bei šypseną. „Kai užaugsiu, būsiu tokia…“, „Kai užaugsiu, turėsiu tai…“, „Kai užaugsiu, gyvensiu šitaip…“. Ir visa tai mažos mergaitės akyse atrodė kaip begalinė laimė – be jokios abejonės, taip ir bus, kitaip būti negali.
Kai mergaitė augo ir vis labiau kreipė dėmesį į savo mintis – kaip jos veikia ir ką jos reiškia, kaip kiekviena mintis įgavusi žodžio pavidalą ir pasiekusi šalia esančio klausytojo ausį reaguoja su jo išsakyta mintimi, kaskart vis labiau nustebdavo – „o kodėl pas šitą tetą mintys ne tokios gražios, kaip pas mane?“, „O kodėl jai nepatinka mano laiminga pabaiga?“. Ir tada ji ėmė po truputį suvokti, kas yra liūdesys.
Mergaitei augant, liūdesys vis labiau norėdavo prasiveržti į jauną organizmą, surasdamas vis gilesnes ertmes. Bet iš esmės, nepaisant įvairių vidinių drebulių, ugnikalnių išsiveržimų ar net momentų, kai dangus maišydavosi su žeme, viskas visada baigdavosi gerai. Beveik visada. Blogis, parodydamas visą savo galybę užimdavo mergaitę tik tada, kai ji nueidavo ten, kur nebuvo jos vieta. Ten, kur nebuvo jos žmonių. Ten, kur žmonės, nors savaime nebūdavo blogi, bet skatindavo skleistis pačioms atšiauriausioms mergaitės savybėms. Ir tik tada, kai mergaitė suprasdavo, kad metas bėgti, viskas pamažu grįždavo į savo vėžes.
Buvimas ne savo vėžėse skatina kovoti dvi vidines būsenas, angelą ir velnią – ramybę ir nerimą. Kai nerimas, blogasis demonas, laiko į ramybės kaklą prirėmęs labai gerai užaštrintą peilį, tuomet ir mergaitė ima jausti, kad nerimas ją po truputį nugali. Kai prie nerimo prisijungia kiti demonai – nuovargis, pyktis ar dar balažin kokių formų blogiečiai, mergaitė pradeda suvokti, jog jau kuris laikas balansuoja ant bedugnės krašto. Mergaitė ima jausti įvairius šalutinius efektus, tokius kaip nuolatinį kaltės jausmą, o svarbiausia tai, kad yra baisiai nelaiminga. Jausti, jog visame kame yra priėjusi ribą ir neturi jokio stabilaus pagrindo jokioje gyvenimo srityje.
Sunkiausia tokiais atvejais yra prisiminti, kokia buvo pradžia – džiaugsminga, laiminga, pilnavertė bei ją pajausti. Išminčiai sako, kad mintys turi didelę galią. Tad kaip tas mintis nukreipti link to, nuo ko viskas ir prasidėjo – gaivių ir plačių svajonių, kuriančių beribį įkvėpimą ir troškimą skinti gyvenimo gėrybes?..